Laimės lašai

Pildau savo pažadą kasdien atrasti kažką naujo. Šiandien įrašius į google "Laimės lašai" atradau šį H. Radausko eilėraštį. Savotišką įspūdį daro man šis eilėraštis. Lyg būtų grubus, ligi galo nenutašytas akmuo-bet tame grubume slypi grožis.

RUDENS VEIDAS

Aš mačiau šiandie veidą rudens,
Liūdną veidą tarp lekiančių lapų.
Gilumoj geležinio vandens
Jam nuo ašarų akys sušlapo.

Gilumoj, kur be galo tylu,
Šitas liūdintis veidas gulėjo,
Negirdėjo lėtų spragilų
Nepavargstančio, aklo kūlėjo.

Abejingi, laimingi lašai!
Visas oras nuo lapų geltonas.
Tu kaip orkestrą lietų prašai,
Kad Jis lietųsi tirpstančiais tonais

Visada, visada, visada,
Kad lietus niekuomet nepraeitų,
Kad stovėtų šita valanda,
Tartum marmuro deivė balta,
Tarp užmiegančių, giedančių fleitų.

Angelai...

Negaliu pakęsti rutinos.
Tada pradedu jausti žvėrišką pyktį, nepasitenkinimą savo gyvenimu, tuo ką turiu-nes taip pilkai kapsi dienos...
Pirmas impulsas būna - pabėgti iš namų, susitikti su drauge, palepėti, iškuopti sielą. Bet kur tiesą pasakius pabėgsi nuo savo kosinčio ir sloguojančio vaiko, kuris nekenčia darželio visa siela ir tik taip sugeba išreikšti savo maištą-liga.
Kur pabėgsi nuo darbo ir nenutrūkstamo popierių srauto?
Kur pabėgsi nuos savęs su savo apribojimais ir dygliais?

Todėl nusprendžiau griauti savo rutiną-kasdien įnešti į savo gyvenimą kažką naujo. Šiandien išsirinkau sau angelą sargą iš J. Ivanauskaitės Angelariumo.
Paimta iš čia: http://sielamaistinga.blogspot.com/2009/08/jurga-ivanaiskaite-angelariumas.html

Tobulo asilo idealas

"Tobulybė yra tobulo asilo idealas". Labai norėčiau parašyti šio posakio autorių, bet deja nepamenu.

Daugelyje valdiškų įstaigų klesti puiki mada, perrašinėti raštus iki tol, kol jie blizgės kalbiškai ir įstatymiškai. Žinoma ši mada atsirado ne šiaip sau. Juk virš vienos valstybės įstaigos visada yra viršesnė valstybės įstaiga, kurios tikrintojai gali prisikabinti prie sakinių formuluotės, ne taip išdėstytų rašto rekvizitų, netkslaus užrašo ir bla bla...

Į kur veda tas tobulybės ieškojimas eilinį įstaigos darbuotoją? Jis perrašo minėtą didžiai svarbų 2 puslapių raštą mažiausiai 5 kartus, kol įtinka visiems raštą turintiems vizuoti piliečiams, sugadina kaip minimum 10 lapų popieriaus, tiesiogiai ar netiesiogiai priverčiamas pasijausti kvailu ir nesugebančiu, jau nekalbant apie laiko sąnaudas-lyg nebūtų jokių kitų darbų, tik tas popierėlis. Bet užtai gaunamas TOBULAS VARIANTAS.

Pažiūrėkim į kitą tobulybės pusę. Savo gyvenime sutikau bent porą gausiai prigimties apdovanotų piliečių-su praktiškai TOBULA atmintim. Jie gali pasakyti, kokius raštus išsiuntė prieš dvejus metus, įsiminti egzaminų medžiagą perskaitę ją vieną kartą ir t.t. ir t.p. Nenuostabu, kad jei šį puikų gamtos ar likimo duotą gebėjimą dar lydi darbštumas, ambicijos, sėkmė ir pan. dalykai, minėtas pilietis tampa viršininku.

Ir pasijaučia tobulai dirbančiu žmogumi asilų minioje. Juk tūli piliečiai neatsimena ar raštą išsiuntė šią ar praeitą savaitę, egzaminus perlaiko po kelis kartus, rašo netobulus raštus ir pan. Vargšai TOBULYBĖS nevykėlių minioje. Kaip juos tai nervina...

O dabar paverskim situaciją dar kita puse. Sakykim ponas (-ia) TOBULYBĖ papuola į avariją, gauna stiprų smegenų sutrenkimą ir praranda savo puikiąją atmintį. Ir turi įsilieti į piliečių su prastesne atmintimi minią.

Man įdomu kas tada liktų iš jų didybės ir tobulybės? Kai jie 5 kartus perrašinėtų raštą ? A?

Tiesiog palikti ramybėje

Šiandien užkalbinau vieną man brangų žmogų per gmailą. Iš visa ko supratau, kad nuotaika nekokia. Bandžiau kažkaip išjudinti, kažko palinkėti. Bet tik dar labiau suerzinau.

Negaliu perduoti savo geros nuotaikos kitam, kuriam labai liūdna ir slogu. Tiesą pasakius, tokie geros nuotaikos turėtojai kartais tiesiog žiauriai erzina. Nes ir pats norėtum gerai jaustis, bet nepavyksta. Todėl kartais labai sveika ir normalu tiesiog palikti žmogų ramybėje. Leisti jam virti savo jausmuose, nes jis turi teisę būti nusivylęs, piktas, nelaimingas ir visoks koks. Gerbti jo jausmus-net jeigu tau jie nepatinka ir nebandyti įpiršti savųjų arba pakeisti jo turimų jausmų.

Ko aš noriu sau šiandien?

Šiandien aš vėl prisiminiau, kokiam gražiam rajone gyvenu. Ryto saulė taip gražiai nudailino namų stogus ir medžių viršūnes. Pušyne prie stotelės lakstinėjo du stambūs nematyti paukščiai.
Ir net senos bobulės, kurios rytais okupuoja pusę autobuso-nesuerzino šiandien manęs.
Dar buvo gera žinoti, kad eisiu šį gražų rytmetį į darbą, nes vis dar jį turiu.
Po vieno straipsnio galvoje atkakliai įsipiešė klausimas : Ko aš ŠIANDIEN noriu SAU, DĖL SAVĘS ?

1. Nuoširdžiai pasidarbuoti darbe, nes nebaigtų darbų lavina labai slegia mane-tiesiogine prasme pasijunta pečių įtampa, sutrinka miegas. Taigi padirbėti, kad sumažinti tą krūvą ir kad negraužtų sąžinė.
2. Susidaryti darbų sąrašėlį, susidėlioti pagal svarbumą.
3. Pagalvoti kokių nuostabių dalykų-vaišių, o galbūt ir gėlių nusipirkti ėjimui vakare pas draugę-kad būtų gera ir šventiška pasisėdėjimo nuotaika.
4. Parašyti arba pasakyti bent kelis draugiškus, palaikančius, juokingus sakinukus aplinkiniams-tam, kad jausčiausi bent truputį prisidedanti prie pasaulio gerovės.
5. Jeigu liks laiko ir noro-pradėti skaityti šiandien gautą knygą.
6. Išgerti mėtų arbatos gerai dienos pradžiai.

P.S. Atsižvelgiant į sekančios dienos patirtį-kartais labai prisidedi prie pasaulio gerovės, jeigu tiesiog patyli :)

Valgyk, melskis ir mylėk

Dabar kaip tik skaitau šią madingą knygą. Ir esu kiek nustebusi.

Pagaliau knyga apie normalų šių laikų žmogų. Apie žmogų su emocijom, baimėm, depresijom, klystantį, bijantį, ieškantį. Kartais besielgiantį keistai ir net beprotiškai. Visokį.

Vemt kartais verčia ypač moterų žurnalų brukami "tobulybių"-aprašymai-tobula darbuotoja, tobula mama, tobula namų šeimininkė-tobulas robotas-puikiai valdantis savo emocijas.

Bijau ...

Šiandien perskaičiau Pink City bloge apie finansinę nepriklausomybę ir supratau, kad bijau. Nes neturiu tos finansinės nepriklausomybės. Ir nežinau ar turėsiu.
Visą gyvenimą sąžiningai atidirbau ir tikėjausi Sodros pensijos. Kad ir nedidelės, bet stabilios. Pišš-Viltys sprogo.
Nepamenu tokio laikotarpio, kad būčiau uždirbusi tikrai daug ir galėjusi taupyti. Aišku labai spaudžiantis kažkiek galėjau susitaupyti. Bet po velnių ar tai gyvenimas-negalint nusipirkt net knygos, rūbo iš "Ponių laimės" ar naujų odinių pirštinių?
Pensija neišvengiamai artėja. Aišku dar liko kokia 20 metų iki jos, bet ką dar aš galiu padaryti dėl savo finansinės nepriklausomybės?
Megzti, nerti, siūti, kepti tortus? Nei vieno iš paminėtų dalykų nemoku, dar ir dabar jei nesilaikau recepto-sugebu pagaminti visiškai nevalgomų dalykų.
Pardavinėti papildomai draudimą, kosmetiką ar pan. ? Ačiū, bandžiau net 2 kartus. Šiaip jau gana šneki ir manau vidutiniškai bendraujanti-tiesiog praryju liežuvį, kai reikia kažką siūlyti.
Šiuo metu aš dirbu, reikėtų sakyti - dar dirbu. Nes įstaigos laukia eilinė reorganizacija, administracijos (kuriai priklausau) atleidimas. Ir kas po to? Bus pilna laukiančių 40-metės su eilinės administratorės įgūdžiais?

Bijau senatvės-nes nežinau iš ko gyvensiu.
Bijau atleidimo iš darbo-nes nenorėčiau palikti savo dukrelės ir trenktis į užsienį uždarbiauti.
Bijau tolesnės ateities-nes nežinau kaip reikės išleisti vaiką į mokslus-jei norės mokytis.

Kas tai per šalis-kurioje pluši visą gyvenimą-ir nieko neturi?

Terapijos

Gyvenimas aplinkui nėra rožinis. Ypač kai tau 40. Nors kiek aš pamenu save-jis man niekad neatrodė rožinis. Tam tikras pesimizmas, niūrumas, melancholija buvo ir yra mano palydovai. Pamenu dar mokykloj, jei tik nustodavau šypsotis-klausdavo-ko tokia liūdna? Tas pats liūdesys žvelgia į mane ir iš anų laikų nuotraukų.
Visame šiame gyvenimo marmale-šiandien - sveikas, rytoj-sergi, šiandien mylimas-rytoj jau nebe, visiems mums reikia kažkokios terapijos. Nebūtinai-psichoterapijos-jinai sunkesniems atvejams-kai neužtenka gyvenimiškų terapijų.
Mano dabartinė terapija - tinklaraščių skaitymas. Lankausi pas Ievą, sveikatos klausimais rašančią žurnalistę-kuri netikėtai susirgo išsėtine skleroze. Liga pakeitė jos gyvenimą, bet nepakeitė originalaus, švaraus jos mąstymo būdo.
Užsuku pas dviejų suaugusių vaikų mamą. Vaikų, kurie gyvena užsienyje. Ir stebiuosi jos tvirtybe, kelionėm, sklandžiai sugulusiais žodžiais.
Jeigu užsuku pas Septynis virtinius, ilgai kvatoju iš jos namiškių išrankumo patiekalų atžvilgiu. Jumoro ir receptų mišinys praskaidrina dieną.
Realiam gyvenime bendrauju vos su keletu realių, laiko patikrintų draugių.
Jaučiu malonumą užsukdama į virtualius kitų blogerių namus. Žinau, kad rašydami jie palieka ten bent dalį sielos, dalį savęs. Ir man gera tą sielą matyti.
Mūsų keliai nesusikerta, jie bėga tolyn lygia greta lyg bėgiai. Ir man gera, kad tie žmonės kažkur yra. Kažkur šiame pasauly.

Nekenčiu šunų

Koja už kojos keliavau namo. Priešakyje mačiau 2 šunis - vieną iš jų mažą ryžą prispaustanosį gerai pažįstu- nuolat isteriškai aploja visus praeinančius. Bet šį kartą man pasisekė-nuklydo kažkur į kiemą nepagerbęs savo kiauksėjimu.
Einu toliau mąstydama, kad gerai, kad loja, bet bent jau nekanda. Ar man patiktų kandantis iš pasalų, bet nelojantis šuo...
Ir staiga grybšt už kojos, lojimas ir mažoji susna skuodžia tolyn. Dar kaip tyčia suplyšta maišelis ir pabyra bibliotekos knygos. Gerai, kad sniegas- ne balos.
Aprėkiu susną, pavadinu mažu išgama, susirenku knygas ir grįžtu namo.
Nekenčiu šunų. Aš jam ničnieko nepadariau, o jis bandė įkąst, iš pasalų.
Turėčiau šautuvą, nudėčiau tokį be jokio gailesčio. Ir ta perdėta šunų meilė dažnai kyla iš to, kad neturim šalia nei vienos mylinčios ir mylimos žmogiškos būtybės. O šuo ir lieka šunimi-gyvūnu, kuris kimba į kojas, susisukus jo šuniškai galvai.

Ilgesys...

Atrodė, kad pradėsiu rašyti tinklaraštį ir mintys pasipils kaip iš gausybės rago... Man atrodo, pas mane minčių perteklius.
Jos lipa, stumdosi mano galvoje, reikalauja teisės būti išgirstos. Ir aš joms tą teisę suteiksiu. Nes kam mes gyvename, jei didesnę dalį savęs turime užgniaužti savyje-nes nepatogu, nes ką žmonės pagalvos, nes gal kažką užgausiu...
Todėl žadu rašyti visa tai, ką man norėsis rašyti, nekreipdama dėmesio į pasaulio šurmulį ir kieno nors nuomonę. Visų pirma sau, ir galbūt kažkam-kam bus įdomu.
Ilgiuosi savęs pačios... Ne to patogaus, pritaikyto šiam gyvenimui ir pragyvenimui standarto, kurį pati iš savęs sukūriau, o realios savęs - su visom silpnybėm it kvailystėm, su viskuo kas daro mane manimi.
Todėl ryžausi leistis į savo pačios sielos kasinėjimą. Gal rasiu tik sutrupėjusių kaulų liekanas, gal užslėgtą, bet gyvastingą daigą, o gal šnypščiančių gyvačių kamuolį...
Bet kuriuo atveju-aš tai pradedu.Šiandien.