Gyvenimas aplinkui nėra rožinis. Ypač kai tau 40. Nors kiek aš pamenu save-jis man niekad neatrodė rožinis. Tam tikras pesimizmas, niūrumas, melancholija buvo ir yra mano palydovai. Pamenu dar mokykloj, jei tik nustodavau šypsotis-klausdavo-ko tokia liūdna? Tas pats liūdesys žvelgia į mane ir iš anų laikų nuotraukų.
Visame šiame gyvenimo marmale-šiandien - sveikas, rytoj-sergi, šiandien mylimas-rytoj jau nebe, visiems mums reikia kažkokios terapijos. Nebūtinai-psichoterapijos-jinai sunkesniems atvejams-kai neužtenka gyvenimiškų terapijų.
Mano dabartinė terapija - tinklaraščių skaitymas. Lankausi pas Ievą, sveikatos klausimais rašančią žurnalistę-kuri netikėtai susirgo išsėtine skleroze. Liga pakeitė jos gyvenimą, bet nepakeitė originalaus, švaraus jos mąstymo būdo.
Užsuku pas dviejų suaugusių vaikų mamą. Vaikų, kurie gyvena užsienyje. Ir stebiuosi jos tvirtybe, kelionėm, sklandžiai sugulusiais žodžiais.
Jeigu užsuku pas Septynis virtinius, ilgai kvatoju iš jos namiškių išrankumo patiekalų atžvilgiu. Jumoro ir receptų mišinys praskaidrina dieną.
Realiam gyvenime bendrauju vos su keletu realių, laiko patikrintų draugių.
Jaučiu malonumą užsukdama į virtualius kitų blogerių namus. Žinau, kad rašydami jie palieka ten bent dalį sielos, dalį savęs. Ir man gera tą sielą matyti.
Mūsų keliai nesusikerta, jie bėga tolyn lygia greta lyg bėgiai. Ir man gera, kad tie žmonės kažkur yra. Kažkur šiame pasauly.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą