APIE PASIRINKIMŲ KAINĄ

             Kadangi esu moteris, mano gyvenimas vis susiliečia su kitų moterų gyvenimais, su jų istorijomis. Ir kartais mane labai stebina tai, ką įžvelgiu.

            Jeigu pasirinkai būti mama - pavyzdžiui,  trijų vaikų mama - tai ko stebiesi, kad pasirinkai ir daugybę darbo? - Pasirinkai nemigo naktis vaikams sergant, pasirinkai daugybę tvarkymo, pokalbių, užimtumo, ir rūpestį dėl jų visam gyvenimui... Tai komplektas - kartu su vaikų meile pridedama ir daugybė darbo, mažai laisvo laiko ir begalė pasiaukojimo...

            Tad ko pyksti ant savo netekėjusios draugės ar sesers, kad jos turi daug laisvo laiko - laiko knygai skaityti, laiko poilsiui, laiko tinginystei, laiko sau ? Jos savo komplekte kartais turi tai - ko vargu ar pageidautum tu - spengiančią tylą bute grįžus iš darbo, liūdesį per metines šventes, kai susirenka šeimos, nusivylimą, kai eilinį kartą neranda su kuo išeiti į renginį, baimę, kad dienos bus vienodos ir vienišos iki pat gilios senatvės...
            Kitas mane stebinantis klausimas kodėl moterys taip kankina save ir pačios nusviedžia save į aukos rolę ?
            Jei pagimdžius vieną vaiką, matai, kad vyras niekuo neprisideda namuose ir visa našta tenka tau - kam gimdai jam dar du vaikus? Ar tikiesi stebuklo?
            Kam plėšaisi iki begalybės blizgindama namus, ravėdama lysves ir bandydama žūtbūt viską suspėti ? Ar tikrai tas krapas iš lysvės toks auksinis - kad verta dėl jo paaukoti retą poilsio valandėlę ? Žiūriu į tave, pervargusią, išblyškusią, rėkiančią ant savo vaikų... Ko tu taip plėšaisi sese ? Ar manai, kad kažkas tai įvertins, kad būsi laikoma tobula žmona ir šeimininke? O gal geriau būti ne tobula, bet pailsėjusia?

Laimės lašai

Pildau savo pažadą kasdien atrasti kažką naujo. Šiandien įrašius į google "Laimės lašai" atradau šį H. Radausko eilėraštį. Savotišką įspūdį daro man šis eilėraštis. Lyg būtų grubus, ligi galo nenutašytas akmuo-bet tame grubume slypi grožis.

RUDENS VEIDAS

Aš mačiau šiandie veidą rudens,
Liūdną veidą tarp lekiančių lapų.
Gilumoj geležinio vandens
Jam nuo ašarų akys sušlapo.

Gilumoj, kur be galo tylu,
Šitas liūdintis veidas gulėjo,
Negirdėjo lėtų spragilų
Nepavargstančio, aklo kūlėjo.

Abejingi, laimingi lašai!
Visas oras nuo lapų geltonas.
Tu kaip orkestrą lietų prašai,
Kad Jis lietųsi tirpstančiais tonais

Visada, visada, visada,
Kad lietus niekuomet nepraeitų,
Kad stovėtų šita valanda,
Tartum marmuro deivė balta,
Tarp užmiegančių, giedančių fleitų.

Angelai...

Negaliu pakęsti rutinos.
Tada pradedu jausti žvėrišką pyktį, nepasitenkinimą savo gyvenimu, tuo ką turiu-nes taip pilkai kapsi dienos...
Pirmas impulsas būna - pabėgti iš namų, susitikti su drauge, palepėti, iškuopti sielą. Bet kur tiesą pasakius pabėgsi nuo savo kosinčio ir sloguojančio vaiko, kuris nekenčia darželio visa siela ir tik taip sugeba išreikšti savo maištą-liga.
Kur pabėgsi nuo darbo ir nenutrūkstamo popierių srauto?
Kur pabėgsi nuos savęs su savo apribojimais ir dygliais?

Todėl nusprendžiau griauti savo rutiną-kasdien įnešti į savo gyvenimą kažką naujo. Šiandien išsirinkau sau angelą sargą iš J. Ivanauskaitės Angelariumo.
Paimta iš čia: http://sielamaistinga.blogspot.com/2009/08/jurga-ivanaiskaite-angelariumas.html

Tobulo asilo idealas

"Tobulybė yra tobulo asilo idealas". Labai norėčiau parašyti šio posakio autorių, bet deja nepamenu.

Daugelyje valdiškų įstaigų klesti puiki mada, perrašinėti raštus iki tol, kol jie blizgės kalbiškai ir įstatymiškai. Žinoma ši mada atsirado ne šiaip sau. Juk virš vienos valstybės įstaigos visada yra viršesnė valstybės įstaiga, kurios tikrintojai gali prisikabinti prie sakinių formuluotės, ne taip išdėstytų rašto rekvizitų, netkslaus užrašo ir bla bla...

Į kur veda tas tobulybės ieškojimas eilinį įstaigos darbuotoją? Jis perrašo minėtą didžiai svarbų 2 puslapių raštą mažiausiai 5 kartus, kol įtinka visiems raštą turintiems vizuoti piliečiams, sugadina kaip minimum 10 lapų popieriaus, tiesiogiai ar netiesiogiai priverčiamas pasijausti kvailu ir nesugebančiu, jau nekalbant apie laiko sąnaudas-lyg nebūtų jokių kitų darbų, tik tas popierėlis. Bet užtai gaunamas TOBULAS VARIANTAS.

Pažiūrėkim į kitą tobulybės pusę. Savo gyvenime sutikau bent porą gausiai prigimties apdovanotų piliečių-su praktiškai TOBULA atmintim. Jie gali pasakyti, kokius raštus išsiuntė prieš dvejus metus, įsiminti egzaminų medžiagą perskaitę ją vieną kartą ir t.t. ir t.p. Nenuostabu, kad jei šį puikų gamtos ar likimo duotą gebėjimą dar lydi darbštumas, ambicijos, sėkmė ir pan. dalykai, minėtas pilietis tampa viršininku.

Ir pasijaučia tobulai dirbančiu žmogumi asilų minioje. Juk tūli piliečiai neatsimena ar raštą išsiuntė šią ar praeitą savaitę, egzaminus perlaiko po kelis kartus, rašo netobulus raštus ir pan. Vargšai TOBULYBĖS nevykėlių minioje. Kaip juos tai nervina...

O dabar paverskim situaciją dar kita puse. Sakykim ponas (-ia) TOBULYBĖ papuola į avariją, gauna stiprų smegenų sutrenkimą ir praranda savo puikiąją atmintį. Ir turi įsilieti į piliečių su prastesne atmintimi minią.

Man įdomu kas tada liktų iš jų didybės ir tobulybės? Kai jie 5 kartus perrašinėtų raštą ? A?

Tiesiog palikti ramybėje

Šiandien užkalbinau vieną man brangų žmogų per gmailą. Iš visa ko supratau, kad nuotaika nekokia. Bandžiau kažkaip išjudinti, kažko palinkėti. Bet tik dar labiau suerzinau.

Negaliu perduoti savo geros nuotaikos kitam, kuriam labai liūdna ir slogu. Tiesą pasakius, tokie geros nuotaikos turėtojai kartais tiesiog žiauriai erzina. Nes ir pats norėtum gerai jaustis, bet nepavyksta. Todėl kartais labai sveika ir normalu tiesiog palikti žmogų ramybėje. Leisti jam virti savo jausmuose, nes jis turi teisę būti nusivylęs, piktas, nelaimingas ir visoks koks. Gerbti jo jausmus-net jeigu tau jie nepatinka ir nebandyti įpiršti savųjų arba pakeisti jo turimų jausmų.

Ko aš noriu sau šiandien?

Šiandien aš vėl prisiminiau, kokiam gražiam rajone gyvenu. Ryto saulė taip gražiai nudailino namų stogus ir medžių viršūnes. Pušyne prie stotelės lakstinėjo du stambūs nematyti paukščiai.
Ir net senos bobulės, kurios rytais okupuoja pusę autobuso-nesuerzino šiandien manęs.
Dar buvo gera žinoti, kad eisiu šį gražų rytmetį į darbą, nes vis dar jį turiu.
Po vieno straipsnio galvoje atkakliai įsipiešė klausimas : Ko aš ŠIANDIEN noriu SAU, DĖL SAVĘS ?

1. Nuoširdžiai pasidarbuoti darbe, nes nebaigtų darbų lavina labai slegia mane-tiesiogine prasme pasijunta pečių įtampa, sutrinka miegas. Taigi padirbėti, kad sumažinti tą krūvą ir kad negraužtų sąžinė.
2. Susidaryti darbų sąrašėlį, susidėlioti pagal svarbumą.
3. Pagalvoti kokių nuostabių dalykų-vaišių, o galbūt ir gėlių nusipirkti ėjimui vakare pas draugę-kad būtų gera ir šventiška pasisėdėjimo nuotaika.
4. Parašyti arba pasakyti bent kelis draugiškus, palaikančius, juokingus sakinukus aplinkiniams-tam, kad jausčiausi bent truputį prisidedanti prie pasaulio gerovės.
5. Jeigu liks laiko ir noro-pradėti skaityti šiandien gautą knygą.
6. Išgerti mėtų arbatos gerai dienos pradžiai.

P.S. Atsižvelgiant į sekančios dienos patirtį-kartais labai prisidedi prie pasaulio gerovės, jeigu tiesiog patyli :)

Valgyk, melskis ir mylėk

Dabar kaip tik skaitau šią madingą knygą. Ir esu kiek nustebusi.

Pagaliau knyga apie normalų šių laikų žmogų. Apie žmogų su emocijom, baimėm, depresijom, klystantį, bijantį, ieškantį. Kartais besielgiantį keistai ir net beprotiškai. Visokį.

Vemt kartais verčia ypač moterų žurnalų brukami "tobulybių"-aprašymai-tobula darbuotoja, tobula mama, tobula namų šeimininkė-tobulas robotas-puikiai valdantis savo emocijas.