Bijau ...

Šiandien perskaičiau Pink City bloge apie finansinę nepriklausomybę ir supratau, kad bijau. Nes neturiu tos finansinės nepriklausomybės. Ir nežinau ar turėsiu.
Visą gyvenimą sąžiningai atidirbau ir tikėjausi Sodros pensijos. Kad ir nedidelės, bet stabilios. Pišš-Viltys sprogo.
Nepamenu tokio laikotarpio, kad būčiau uždirbusi tikrai daug ir galėjusi taupyti. Aišku labai spaudžiantis kažkiek galėjau susitaupyti. Bet po velnių ar tai gyvenimas-negalint nusipirkt net knygos, rūbo iš "Ponių laimės" ar naujų odinių pirštinių?
Pensija neišvengiamai artėja. Aišku dar liko kokia 20 metų iki jos, bet ką dar aš galiu padaryti dėl savo finansinės nepriklausomybės?
Megzti, nerti, siūti, kepti tortus? Nei vieno iš paminėtų dalykų nemoku, dar ir dabar jei nesilaikau recepto-sugebu pagaminti visiškai nevalgomų dalykų.
Pardavinėti papildomai draudimą, kosmetiką ar pan. ? Ačiū, bandžiau net 2 kartus. Šiaip jau gana šneki ir manau vidutiniškai bendraujanti-tiesiog praryju liežuvį, kai reikia kažką siūlyti.
Šiuo metu aš dirbu, reikėtų sakyti - dar dirbu. Nes įstaigos laukia eilinė reorganizacija, administracijos (kuriai priklausau) atleidimas. Ir kas po to? Bus pilna laukiančių 40-metės su eilinės administratorės įgūdžiais?

Bijau senatvės-nes nežinau iš ko gyvensiu.
Bijau atleidimo iš darbo-nes nenorėčiau palikti savo dukrelės ir trenktis į užsienį uždarbiauti.
Bijau tolesnės ateities-nes nežinau kaip reikės išleisti vaiką į mokslus-jei norės mokytis.

Kas tai per šalis-kurioje pluši visą gyvenimą-ir nieko neturi?

Terapijos

Gyvenimas aplinkui nėra rožinis. Ypač kai tau 40. Nors kiek aš pamenu save-jis man niekad neatrodė rožinis. Tam tikras pesimizmas, niūrumas, melancholija buvo ir yra mano palydovai. Pamenu dar mokykloj, jei tik nustodavau šypsotis-klausdavo-ko tokia liūdna? Tas pats liūdesys žvelgia į mane ir iš anų laikų nuotraukų.
Visame šiame gyvenimo marmale-šiandien - sveikas, rytoj-sergi, šiandien mylimas-rytoj jau nebe, visiems mums reikia kažkokios terapijos. Nebūtinai-psichoterapijos-jinai sunkesniems atvejams-kai neužtenka gyvenimiškų terapijų.
Mano dabartinė terapija - tinklaraščių skaitymas. Lankausi pas Ievą, sveikatos klausimais rašančią žurnalistę-kuri netikėtai susirgo išsėtine skleroze. Liga pakeitė jos gyvenimą, bet nepakeitė originalaus, švaraus jos mąstymo būdo.
Užsuku pas dviejų suaugusių vaikų mamą. Vaikų, kurie gyvena užsienyje. Ir stebiuosi jos tvirtybe, kelionėm, sklandžiai sugulusiais žodžiais.
Jeigu užsuku pas Septynis virtinius, ilgai kvatoju iš jos namiškių išrankumo patiekalų atžvilgiu. Jumoro ir receptų mišinys praskaidrina dieną.
Realiam gyvenime bendrauju vos su keletu realių, laiko patikrintų draugių.
Jaučiu malonumą užsukdama į virtualius kitų blogerių namus. Žinau, kad rašydami jie palieka ten bent dalį sielos, dalį savęs. Ir man gera tą sielą matyti.
Mūsų keliai nesusikerta, jie bėga tolyn lygia greta lyg bėgiai. Ir man gera, kad tie žmonės kažkur yra. Kažkur šiame pasauly.