Nekenčiu šunų

Koja už kojos keliavau namo. Priešakyje mačiau 2 šunis - vieną iš jų mažą ryžą prispaustanosį gerai pažįstu- nuolat isteriškai aploja visus praeinančius. Bet šį kartą man pasisekė-nuklydo kažkur į kiemą nepagerbęs savo kiauksėjimu.
Einu toliau mąstydama, kad gerai, kad loja, bet bent jau nekanda. Ar man patiktų kandantis iš pasalų, bet nelojantis šuo...
Ir staiga grybšt už kojos, lojimas ir mažoji susna skuodžia tolyn. Dar kaip tyčia suplyšta maišelis ir pabyra bibliotekos knygos. Gerai, kad sniegas- ne balos.
Aprėkiu susną, pavadinu mažu išgama, susirenku knygas ir grįžtu namo.
Nekenčiu šunų. Aš jam ničnieko nepadariau, o jis bandė įkąst, iš pasalų.
Turėčiau šautuvą, nudėčiau tokį be jokio gailesčio. Ir ta perdėta šunų meilė dažnai kyla iš to, kad neturim šalia nei vienos mylinčios ir mylimos žmogiškos būtybės. O šuo ir lieka šunimi-gyvūnu, kuris kimba į kojas, susisukus jo šuniškai galvai.

Ilgesys...

Atrodė, kad pradėsiu rašyti tinklaraštį ir mintys pasipils kaip iš gausybės rago... Man atrodo, pas mane minčių perteklius.
Jos lipa, stumdosi mano galvoje, reikalauja teisės būti išgirstos. Ir aš joms tą teisę suteiksiu. Nes kam mes gyvename, jei didesnę dalį savęs turime užgniaužti savyje-nes nepatogu, nes ką žmonės pagalvos, nes gal kažką užgausiu...
Todėl žadu rašyti visa tai, ką man norėsis rašyti, nekreipdama dėmesio į pasaulio šurmulį ir kieno nors nuomonę. Visų pirma sau, ir galbūt kažkam-kam bus įdomu.
Ilgiuosi savęs pačios... Ne to patogaus, pritaikyto šiam gyvenimui ir pragyvenimui standarto, kurį pati iš savęs sukūriau, o realios savęs - su visom silpnybėm it kvailystėm, su viskuo kas daro mane manimi.
Todėl ryžausi leistis į savo pačios sielos kasinėjimą. Gal rasiu tik sutrupėjusių kaulų liekanas, gal užslėgtą, bet gyvastingą daigą, o gal šnypščiančių gyvačių kamuolį...
Bet kuriuo atveju-aš tai pradedu.Šiandien.