Koja už kojos keliavau namo. Priešakyje mačiau 2 šunis - vieną iš jų mažą ryžą prispaustanosį gerai pažįstu- nuolat isteriškai aploja visus praeinančius. Bet šį kartą man pasisekė-nuklydo kažkur į kiemą nepagerbęs savo kiauksėjimu.
Einu toliau mąstydama, kad gerai, kad loja, bet bent jau nekanda. Ar man patiktų kandantis iš pasalų, bet nelojantis šuo...
Ir staiga grybšt už kojos, lojimas ir mažoji susna skuodžia tolyn. Dar kaip tyčia suplyšta maišelis ir pabyra bibliotekos knygos. Gerai, kad sniegas- ne balos.
Aprėkiu susną, pavadinu mažu išgama, susirenku knygas ir grįžtu namo.
Nekenčiu šunų. Aš jam ničnieko nepadariau, o jis bandė įkąst, iš pasalų.
Turėčiau šautuvą, nudėčiau tokį be jokio gailesčio. Ir ta perdėta šunų meilė dažnai kyla iš to, kad neturim šalia nei vienos mylinčios ir mylimos žmogiškos būtybės. O šuo ir lieka šunimi-gyvūnu, kuris kimba į kojas, susisukus jo šuniškai galvai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą