APIE PASIRINKIMŲ KAINĄ

             Kadangi esu moteris, mano gyvenimas vis susiliečia su kitų moterų gyvenimais, su jų istorijomis. Ir kartais mane labai stebina tai, ką įžvelgiu.

            Jeigu pasirinkai būti mama - pavyzdžiui,  trijų vaikų mama - tai ko stebiesi, kad pasirinkai ir daugybę darbo? - Pasirinkai nemigo naktis vaikams sergant, pasirinkai daugybę tvarkymo, pokalbių, užimtumo, ir rūpestį dėl jų visam gyvenimui... Tai komplektas - kartu su vaikų meile pridedama ir daugybė darbo, mažai laisvo laiko ir begalė pasiaukojimo...

            Tad ko pyksti ant savo netekėjusios draugės ar sesers, kad jos turi daug laisvo laiko - laiko knygai skaityti, laiko poilsiui, laiko tinginystei, laiko sau ? Jos savo komplekte kartais turi tai - ko vargu ar pageidautum tu - spengiančią tylą bute grįžus iš darbo, liūdesį per metines šventes, kai susirenka šeimos, nusivylimą, kai eilinį kartą neranda su kuo išeiti į renginį, baimę, kad dienos bus vienodos ir vienišos iki pat gilios senatvės...
            Kitas mane stebinantis klausimas kodėl moterys taip kankina save ir pačios nusviedžia save į aukos rolę ?
            Jei pagimdžius vieną vaiką, matai, kad vyras niekuo neprisideda namuose ir visa našta tenka tau - kam gimdai jam dar du vaikus? Ar tikiesi stebuklo?
            Kam plėšaisi iki begalybės blizgindama namus, ravėdama lysves ir bandydama žūtbūt viską suspėti ? Ar tikrai tas krapas iš lysvės toks auksinis - kad verta dėl jo paaukoti retą poilsio valandėlę ? Žiūriu į tave, pervargusią, išblyškusią, rėkiančią ant savo vaikų... Ko tu taip plėšaisi sese ? Ar manai, kad kažkas tai įvertins, kad būsi laikoma tobula žmona ir šeimininke? O gal geriau būti ne tobula, bet pailsėjusia?