Laimės lašai

Pildau savo pažadą kasdien atrasti kažką naujo. Šiandien įrašius į google "Laimės lašai" atradau šį H. Radausko eilėraštį. Savotišką įspūdį daro man šis eilėraštis. Lyg būtų grubus, ligi galo nenutašytas akmuo-bet tame grubume slypi grožis.

RUDENS VEIDAS

Aš mačiau šiandie veidą rudens,
Liūdną veidą tarp lekiančių lapų.
Gilumoj geležinio vandens
Jam nuo ašarų akys sušlapo.

Gilumoj, kur be galo tylu,
Šitas liūdintis veidas gulėjo,
Negirdėjo lėtų spragilų
Nepavargstančio, aklo kūlėjo.

Abejingi, laimingi lašai!
Visas oras nuo lapų geltonas.
Tu kaip orkestrą lietų prašai,
Kad Jis lietųsi tirpstančiais tonais

Visada, visada, visada,
Kad lietus niekuomet nepraeitų,
Kad stovėtų šita valanda,
Tartum marmuro deivė balta,
Tarp užmiegančių, giedančių fleitų.

Angelai...

Negaliu pakęsti rutinos.
Tada pradedu jausti žvėrišką pyktį, nepasitenkinimą savo gyvenimu, tuo ką turiu-nes taip pilkai kapsi dienos...
Pirmas impulsas būna - pabėgti iš namų, susitikti su drauge, palepėti, iškuopti sielą. Bet kur tiesą pasakius pabėgsi nuo savo kosinčio ir sloguojančio vaiko, kuris nekenčia darželio visa siela ir tik taip sugeba išreikšti savo maištą-liga.
Kur pabėgsi nuo darbo ir nenutrūkstamo popierių srauto?
Kur pabėgsi nuos savęs su savo apribojimais ir dygliais?

Todėl nusprendžiau griauti savo rutiną-kasdien įnešti į savo gyvenimą kažką naujo. Šiandien išsirinkau sau angelą sargą iš J. Ivanauskaitės Angelariumo.
Paimta iš čia: http://sielamaistinga.blogspot.com/2009/08/jurga-ivanaiskaite-angelariumas.html

Tobulo asilo idealas

"Tobulybė yra tobulo asilo idealas". Labai norėčiau parašyti šio posakio autorių, bet deja nepamenu.

Daugelyje valdiškų įstaigų klesti puiki mada, perrašinėti raštus iki tol, kol jie blizgės kalbiškai ir įstatymiškai. Žinoma ši mada atsirado ne šiaip sau. Juk virš vienos valstybės įstaigos visada yra viršesnė valstybės įstaiga, kurios tikrintojai gali prisikabinti prie sakinių formuluotės, ne taip išdėstytų rašto rekvizitų, netkslaus užrašo ir bla bla...

Į kur veda tas tobulybės ieškojimas eilinį įstaigos darbuotoją? Jis perrašo minėtą didžiai svarbų 2 puslapių raštą mažiausiai 5 kartus, kol įtinka visiems raštą turintiems vizuoti piliečiams, sugadina kaip minimum 10 lapų popieriaus, tiesiogiai ar netiesiogiai priverčiamas pasijausti kvailu ir nesugebančiu, jau nekalbant apie laiko sąnaudas-lyg nebūtų jokių kitų darbų, tik tas popierėlis. Bet užtai gaunamas TOBULAS VARIANTAS.

Pažiūrėkim į kitą tobulybės pusę. Savo gyvenime sutikau bent porą gausiai prigimties apdovanotų piliečių-su praktiškai TOBULA atmintim. Jie gali pasakyti, kokius raštus išsiuntė prieš dvejus metus, įsiminti egzaminų medžiagą perskaitę ją vieną kartą ir t.t. ir t.p. Nenuostabu, kad jei šį puikų gamtos ar likimo duotą gebėjimą dar lydi darbštumas, ambicijos, sėkmė ir pan. dalykai, minėtas pilietis tampa viršininku.

Ir pasijaučia tobulai dirbančiu žmogumi asilų minioje. Juk tūli piliečiai neatsimena ar raštą išsiuntė šią ar praeitą savaitę, egzaminus perlaiko po kelis kartus, rašo netobulus raštus ir pan. Vargšai TOBULYBĖS nevykėlių minioje. Kaip juos tai nervina...

O dabar paverskim situaciją dar kita puse. Sakykim ponas (-ia) TOBULYBĖ papuola į avariją, gauna stiprų smegenų sutrenkimą ir praranda savo puikiąją atmintį. Ir turi įsilieti į piliečių su prastesne atmintimi minią.

Man įdomu kas tada liktų iš jų didybės ir tobulybės? Kai jie 5 kartus perrašinėtų raštą ? A?